JULIAN BARNES

FLOBERO PAPŪGA (Flaubert's Parrot, 1984), romanas
Goodreads: 10 tūkst. įvertinimų, vidurkis - 3,7.
Aš skaitau: "Flobero papūga" - gana netradicinis ir daugiasluoksnis romanas. Atskleidžiantis to meto rašytojų gyvenimą, literatūros kritiką ir kritikus, kūrybos kančias ir jos pasekmes. Prisiminkime, jog už romaną "Ponia Bovari" autorius buvo netgi teisiamas, o knyga kurį laiką - uždrausta. 
Kastija: Tai knyga, kurioje supinami romano, biografijos, lit. kritikos žanrai, sukuriamas detektyvinis pasakojimas su detalių gausa, verčiantis skaitytoją suklusti, įsitraukti į žaidimą, tapti jo dalyviu. Kuri papūgos, dalyvavusios „Naivios širdies“ kūrime, iškamša tikroji? Ar svarbus rašytojo gyvenimas ir asmenybė, ar tik jo kūriniai? Tikresnis Menas ar Gyvenimas?
Pegaso šnabždesys:  Apskritai, man patiko idėja ir koncepcija, skaityti neretai buvo įdomu, tiesiog man pats išpildymas nebuvo prie širdies, pirmiausia dėl jau minėto nenoro lįsti į rašytojo apatinius marškinius. Paradoksalu, bet pats pasakotojas pradžioje klausia, kodėl negalime rašytojo palikti ramybėje, ir po to visus 200 puslapių tai daro.
 
10 1/2 PASAULIO ISTORIJOS SKYRIŲ (A History of the World in 10½ Chapters, 1989), romanas
Goodreads: 10,5 tūkst. įvertinimų, vidurkis - 3,9.
Kastija: Tai distopinis romanas, kuriame keliami svarbiausi filosofiniai egzistenciniai pasaulio ir žmonijos klausimai iš praeities, dabarties ir ateities, pasiremiant istorijos, religijos, dailės faktais pateikiamos savitos interpretacijos, parodoma, kad istorija kuriama žmonių, ir nebūtinai kas pasakojama nuo amžių amžinųjų, neginčijama tiesa: kiekvienas gali kurti interpretacijas, kiekvienas savaip matyti praeitį iš skirtingų taškų individualiai jungdamas dėlionės taškus.
Agnė Pulokaitė: Romanui apibūdinti pasiskolinsiu metaforą iš Eugenijaus Ališankos kaleidoskopo, juolab kad ir kontekstas čia tas pats – postmoderniame būvyje pakitęs požiūris į istoriją. Išties skaitant kūrinį nepalieka įspūdis, kad, primerkęs vieną akį, žvelgi pro kaleidoskopo vamzdelį į greitai besikeičiančius pasaulio istorijos kadrus: ir žaismė, ir netikrumas čia eina išvien.
 
KALBANT ATVIRAI (Talking It Over, 1991), romanas
Goodreads: 4 tūkst. įvertinimų, vidurkis - 3,7.
Jurga Mandrijauskaitė: Iš visų skaitytų Juliano Barneso knygų „Kalbant atvirai“ man pasirodė gal lengviausia turinio prasme, tačiau tikrai ne prasčiausia. Sakyčiau, tai ypač tinkama knyga ieškantiems intelektualaus, kokybiško pramoginio skaitinio. Taip pat manau, kad ši knyga tinkama tik pradedantiems pažintį su Julianu Barnesu (nebent turit alergiją meilės romanams), kad vėliau, su kiekviena knyga, simpatija šiam rašytojui tik augtų.
Audrius Ožalas: Skaitydamas supranti, ko autorius siekia stilistinėmis priemonėmis, kaip jis žaidžia meilės trikampio istorijomis, kaip skaitytojui palieka pačiam teisę nuspręsti šios istorijos pabaigą ir vertinti personažų veiksmus, kaip valdo istoriją ir, regis, nepalieka nieko nereikalingo. Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, atrodo, kad gelmės šį kartą yra mažiau nei galėtum tikėtis iš tokio autoriaus kaip J.Barnesas.
 
PABAIGOS JAUSMAS (The Sense of an Ending, 2011), romanas
Goodreads: 121 tūkst. įvertinimų, vidurkis - 3,7.
Maištinga siela: Romanas tarsi viso gyvenimo skaidrės, kurios blunka, išryškėja naujomis spalvomis, dar vėliau persimaino į kitus atspalvius. Gražus ir talentingai parašytas romanas, manau, patiks literatūros gurmanams, kurie ieško literatūroje ne tiesos ir Dievo paneigimo, ne maišto, o visiškai priešingų dalykų – realaus gyvenimo liudijimo, santykių ir žmogaus visumos veikimo gyvenime galimybių ir kartu ribotumo.
Audrius Ožalas: Tai labai sąžininga, neleidžianti pabėgti saugiai į savo paties susikurtą pasaulį knyga. Joje aštriai atveriami užslėpti jausmai ir parodoma, kaip mes mėginame save apgaudinėti, norėdami pateisinti save.
Jurga Mandrijauskaitė: Jei pasistengiame kuo greičiau mūsų gėdingus „įkalčius“ ištrinti ne tik iš savo pašto dėžučių, bet ir iš atminties, rizikuodami „sudeginti tiltus“ su tau svarbiu žmogumi visam gyvenimui, kas tuomet..? Jei galiausiai paaiškėja, kad šis tūžmingas tavo poelgis stipriai įtakojo tau brangaus žmogaus likimą..   J. Barnes klaidina, intriguoja, vedžioja skaitytojus už nosies iki pat knygos pabaigos.
Kastija: Tai trečioji šio rašytojo perskaityta knyga, gėda pasakyti, nepalikusi ypatingo įspūdžio, praėjus kelioms dienoms, bandau prisiminti apie ką? a… prarasto laiko beieškant, a… savianalizė sulaukus solidaus amžiaus, a… atmintis ir realybė pasirodo kitaip, a… noras sugrįžti, „priversti kraują tekėti atgal.“
 
GYVENIMO LYGMENYS (Levels of Life, 2013), memuarai
Goodreads: 7,5 tūkst. įvertinimų, vidurkis - 3,9.
Audrius Ožalas: Tai – autoriaus kelionė po skirtingus skausmo lygmenis, čia matome jį visiškai nuginkluotą, palaužtą, netekusį esminio gyvenimo dėmens. Kažin ar dar galėčiau prisiminti knygą, kurioje skausmas pateikiamas taip per didinamąjį stiklą, su kone chirurginiu tikslumu.
Jurga Mandrijauskaitė: Kai kas mano, kad šitą knygą reikia pasilikti tiems laikams, kai patys kažko brangaus neteksite ir galbūt ši Barnes’o sielvarto biblija taps jums geriausiu draugu sunkią valandą, atliepdama jūsų vidinę būseną. Nors man pačiai atrodo, kad „Gyvenimo lygmenis“ reikia skaityti abiem atvejais, ir net labiau rekomenduočiau tuomet, kai esate gyvenimo pakilime, kol dar nespėjot patirti gniuždančių netekčių, kol dar visus brangius žmones turite šalia – perskaičius šią knygą norėsis tik dar tvirčiau prie jų prisišlieti.
Mano knygų pasaulis: Deja, pirmoji ir antroji dalys taip ir liko nė trupučio nepalietusios – nei skaitymo momentu, nei tuomet, kai jau buvau užbaigusi knygą ir galvojau, kad galgi dabar jau įvyks tai, kad galėsiu girti knygą kaip vientisą kūrinį, o ne tik kaip tą, kurioje yra toji gražioji trečioji dalis.
Kastija: Tai knyga apie gyvenimo lygmenis: meilę ir mirtį, skrydį ir kritimą, gyvenimą ir sielvartą. Tai metaforiškos ir realistinės istorijos: apie oreivystę, devyniolikto amžiaus balionų skrydžius, prancūzų fotografo Nadaro nuotraukų gylį, pulkininko Barnabio nesėkmingą meilę aktorei Bernar, rašytojo meilę žmonai ir sielvartą jai mirus.
 
LAIKO TRIUKŠMAS (The Noise of Time, 2016), romanas
Goodreads: 13,5 tūkst. įvertinimų, vidurkis - 3,7.
Eglė Mikulskaitė: Romano vyksmas nuolat stabdomas nukreipiant intymų žvilgsnį į chaotišką Šostakovičiaus vidinį gyvenimą. Kompozitorius sprendžia universalius klausimus: kam priklauso menas, kuo skiriasi žmogaus ir menininko sąžinė? Ar šios gali sutapti?
Jurga Mandrijauskaitė: Juliano Barneso pasakojimo maniera, kaip visada – neprilygstama. Jauti pasimėgavimą kiekvienu iki tobulumo nugludintu sakiniu, savitu, ironišku, humoro jausmu. Rašytojas „Laiko triukšme“ subtiliai pašiepia sovietų valdžios meno cenzūrą, daro tai ne nuobodžiai, viską pateikdamas meistriška literatūrine kalba, kurią kokybiškai į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė.
Mažvydas Karalius: Užvertęs paskutinį knygos puslapį svarsčiau, kodėl ši knyga man iš pat pirmo skaitymo neįstrigo, ko jai pritrūko. Tai romanas, kurio skaitymui reikia pasiruošti – įvairių ceremonijų nereikia, tačiau ramybė nepamaišytų, jei skaitytojas nori įsijausti į tikrąjį D.Šostakovičiaus gyvenimą. O jo vidinį pasaulį J.Barnesas perteikė įvairiapusiškai: jautriai, komiškai, net absurdiškai.
Kastija: Nors pasakojama labai tiksliais sakiniais, nenuslystant į jokius užkaborius, konkrečiai ir saikingai, atskirais epizodais iš įvairių asmeninio ir muziko gyvenimo patyrimų, bet susidėlioja gan vientisas asmenybės nusivylimo, kovos, rezignacijos ir sielos mirties vaizdas.